Bahu | Snaps

Bruno Ferrero
Debesėlis Ir kopa

Jaunutis debesėlis, o debesų gyvenimas, kaip žinome, judrus ir trumpas, pirma syki skrido dangumi dideliu ir pritvinkusiu debesų būryje.
Virs plačios Sacharos dykumos vyresnieji debesys ėmė raginti jaunutį debesėlį:
- Greičiau, paskubėk! Jei stabtelėsi, prazūsi.
Tačiau kaip ir visi jaunuoliai debesėlis buvo nepaprastai smalsus. Todėl jis paliko nuošaly debesų buri, atrodžiusi kaip piestu stovinčių bizonu banda, ir nuskrido sau vienas.
-Ką darai? Pražūsi!-pavymui susuko vejas.
Tačiau debesėlis neklausė įspėjimu. Mat jo žvilgsnį buvo patraukęs stulbinantis vaizdas-auksinio smėlio kopos. Debesėlis palengva ėmė slinkti jų link. Kopos atrodė tarsi auksiniai debesys, nugairinti vėjo.. Viena kopa šyptelėjo debesėliui ir susuko.
-Sveikas!
tai buvo labai grakšti kopa, ką tik supusta vėjo, vis dar nesiliaujančio kedenti jos plaukus.
-Sveika! Aš esu debesėlis, -prisistatė jis.
-O, aš -Kopa, -atsake si.
-Kaip sekasi gyventi ten, žemai?
-Et.. saulė ir vejas. Karsta, bet kentėti galima. O kaip sekasi tau?
-Saule ir vėjas.. pašėlusios lenktynes danguje.
-Mano gyvenimas labai trumpas. Kai ims pusti stiprus vejas, turbūt išnyksiu.
-Tau skaudu dėl to?
-Truputi. Jaučiuosi niekam nereikalinga.
-Aš irgi greitai pavirsiu lietumi. Tokia mano lemtis.
Kopa minutėle padvejojusi paklausė:
-O ar žinai, kad lietu mes vadiname Rojumi?
-Nežinojau, kad esu toks svarbus,- nusijuokė debesėlis.
-Kelios man pagyvenusios kopos man pasakojo, koks nuostabus lietus. Palijus ant mūsų išauga tai, kas vadinama žolėmis ir gėlėmis.
-O taip, tikrai. Esu jas matęs.
-O aš tikriausiai niekad nepamatysiu geliu, -liūdnai atsiduso kopa.
Debesėlis siek tiek padvejojo ir tarė:
-Galėčiau tave palaistyti.
-Bet tu mirsi.
-Už tat tu sužydėsi, -pasakė debesėlis ir žemėn pasipylė žvilgantys lietaus lasai.
Kita diena mažoji kopa skendėjo žieduose.

Viena gražiausių man žinomų maldų yra si:
"Viešpatie, padaryk, kad bučiau tarsi žvakė. Sudegčiau pats, bet dovanočiau šviesą kitiems".